2016 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

SUTVĖRIMŲ MOSUOKLIAI

                                       
                                                    

Kiekvienas mūsų sukurtas mažmožis turi savo atsiradimo istoriją. Kartais tos istorijos labai nedidukės...jos kaip sėklelės, kurias įberiame į darbą. O visa pilna istorija jau sudygsta pas žmogų, kuris tą darbą įsigyja ... Būna darbai, prie kurių išsėdi, išbūni ilgai...atidedi ir vėl išsitrauki iš dėžių, lagaminų, vėl susidėlioji atgalios.
Šitie medinukai, kaip tik tokie - išsibuvę, užsilaukę savo laiko...savo istorijos.


Spalvos, ryškios ir gražios dėka žmogaus, kuris Utenoj turi savo dažų-lakų parduotuvėlę. Jis man ir prikapsino sodrių pigmentų. Ir džiaugėsi, džiaugėsi dėl mūsų, kad tokie entuziastai, kad kažką kuriam įdomaus... Visada šypsosi, visada parūpina taupiau, gražiau. Aš pas jį jau keliasdešimt mažų stiklainiukų prikrautų maišeliuose privežiau, man vis negana...


 

           Spalvas derinau, dėliojau, skirsčiau...kam rudeninės, kam naktinės...



Bet pradžia mosuoklių... nuo piešinių...


Nuo eskizų, variantų...baubų, meškų, avinų ir avelių, vilkelių ir pelėdų...


                         
                                Pirmieji pasibandymai iš popieriaus...

 Kai kurie sutvėrimai vis dar dėžėse, vis dar popieriniai...išėjo tik drąsiausieji. Kuklieji sulauks savo eilės.


Taip atrodė mūsų remontuojamos durys prieš metus...virtuvės remontas labai sudera su eskizų spalvom :)


Patys pirmieji- Adomo išpjaustyti. Darbinis chaosas ir pas jį, ir pas mane ant stalo...

     Išsirinkom kelis mosuoklių variantus, o tiems keliems variantams, kelis spalvų variantus...


Išsibarsčiau visus pieštukus, kokius tik turėjau ir dar, dėl viso pikto, šalimais pasidėjau tušiukų, flomasterių "indelį".


 

                          Ponas lapinas :) Ir ponas Sutvėrimas :)


                           Gauja didėja...




                   





                     Pelėdikė dabar pas mus ant sienos įsitaisė, lauks savų :)


                             Paskutiniai potėpiai ežių kompanijoj...




Praėjusios vasaros stovykloje apturėjom tokią užduotį su vaikais- pasigaminti savo artimo šeimos nario lėlę. Kad galėtume pralinksminti jį, pradžiuginti...Adomas, kaip pavyzdį, iškarpė mane :)


Tai tik dešimtoji dalis, kiek pasiruošimo, kiek pagalbinių siluetų reikia lėlėms...dar plastiko šablonai, dar pamokos su vektoriais dar DIDELIS bičiuliams ačiū už visokeriopą pagalbą ir palaikymą :) Ačiū Rūtai už pagalbą :)

 


Šitie medinukai nėra visai žaislai, jie labiau skirti vaikų kambarių sienom papuošti. Tai linksma dekoracija. Pasilabinti, pasisveikinti, pasimosuoti grįžus ar išeinant. Su jais, kaip ir su bičiuliais, reikia subtiliai ir draugiškai. Tokioj bendrystėj nereikia jėgos. Tai-patys pirmieji, kaip jau rašiau- patys drąsiausieji, išlaukti, besimosikuojantys :)









2016 m. gegužės 15 d., sekmadienis

VANDENS KUPINA SAVAITĖ



Šiandien sekmadienis. Lyja.  Visa ši savaitė pilna vandens, vandeny ir apie vandenį. Todėl ir lietus, kaip gražaus sakinio baigiamasis taškas , kaip mažutis lašas taip gražiai susigėrė į vientisą kasdienybės pilnatvę.  


Artėjant Sekminėms, Adomas pradėjo gaminti plaustą. Jau kelinti metai iš eilės ši šventė pas mus, Užpaliuose, yra rengiama su plaustų lenktynėm ir kitokiom atrakcijom prie vandens. Merginos savaip ( kartais lengvai išvesdamos iš kantrybės su savo pagalba) tėčiui padėjo kiek galėjo...






   Jau vien plaustas atrodo kaip stebuklas. Maža medinė salelė plūduriuojanti ant vandens. 


   
       Ugnė pasiruošė kaip reikiant- kad nesušlaptų nei kojos, nei rankos...





 O tada dar Adomas išpjaustė suoliuką, uodegą su vairu, išdrožė slibino galvą. Su ja buvo kebliausia: kai tėtis merginų paklausė kokios galvos norėtų plausto priekyje, Ugnė užsimanė arklio, Rusnė- karvės, o Aušrinė- kiaulės, todėl buvo prieita prie kompromiso- slibino



           Vyksta pasimatavimai, ar visi telpa, ar irkluosis laisvai...









Antradienį kartu su gimnazijos mokiniais ir vadovais, baidarėmis plaukėme upe. Maža atrakcija sumaišyta su gražia pareiga- aprinkti šiukšles nuo krantų. 





Kelionės vandeniu pradžia irgi buvo aplyta, tačiau pavasarinis debesis gana greitai nusipūtė savais keliais, palikdamas mus ramybėje.




 
      Įdomu būtų buvę, jei tie pietūs snape man būtų nukritę tiesiai į delnus :)


              
                      Kelionės pabaiga- tvirtai virš žemės :)


 Jau grįžus iš kelionės, lyg kokiais pirštų krumpliais į stogą, pabiro nago dydžio kruša, taip smagiai man "nuskynusi" gerą puokštę pražydusių tulpių ir narcizų, et...





 

Penktadienį pas mus, prie Krokulės šaltinio lankėsi geografų draugijos nariai. Su begaliniu džiaugsmu ir smalsumu kaskart laukiu jų apsilankymų. Jie kaip kokie burtininkai, moka išburti stebuklą iš kasdien matomų, akiai jau įprastų dalykų... Kiek įdomios informacijos geografai mums papasakojo apie konglomerato uolą praėjusį kartą. Kiek gražių atradimų šį kartą klausėmės apie šaltinį, kurio vandenį geriame kasdien. Man jie tokie...per vidurį- pusiau geografai, pusiau literatai... Nes skaičiai, amžiai, elementai patys savaime tai tik statistika. Bet, jų klausantis, vaizduotė dirba visu pajėgumu. Gražūs palyginimai, tikslūs pavyzdžiai, mažos įterptos intrigos, žaidimai, neleidžia "atsijungti". 






     Daugiau vaizdų su pačiais geografais čia :) 




    Merginos prisirinko kiškio kopūstų ir visą "pamoką" juos graužė.




         Šeštadienis. DIDYSIS plaukimas... Mašina "pakrauta".


Trumpam sustojom Užpalių centre, įdomu buvo pamatyti, kaip vandens slibinas atrodo bažnyčios fone.

 Adomas nusprendė, kad plauks su merginom kiek iš toliau. Gerokai toliau...visa kelionė ant upės truko daugiau nei tris valandas.



Maža pertrauka ant kranto, išgeriant puodelį karštos arbatos ir truputį užkremtant, o tada vėlei - vandeniu iki finišo.


                  Visas pakrantes apspitę laumžirgiai...


   Jau netoli finišo...



 Galiausiai, pasibaigus šventei permirkusį slibiną vėl užkėlėm ant mašinos stogo :)
 

Pati tėvo neturėjau. Mamos pasakojimą- "Išėjo, pasiėmė tik skėtį" taip ir įsivaizdavau visą savo mažą vaikystę- vyrą su skėčiu prie durų. Niekada nefantazavau, koks jis galėtų būti, tas mano svajonių tėtis, jis visada mano mintyse ir stovėjo prie durų su tuo lietsargiu. Bet dabar, kai kas vakarą girdžiu Adomą skaitant merginoms pasakas; klaikiu cypiančiu, rėžiančiu balsu kažką smagiai bežaidžiant kalbant; kai jis ima ir užsidega pagaminti kažką TOKIO nerealaus...man be galo gera į jį žiūrėti...Toks tėtis- pats tikriausias svajonių tėtis. Pats pats... Jei tik būčiau žinojusi, kad yra tėčiai ir be skėčių ( mes, merginos juos turim, o jis- ne) aš apie tokį būčiau svajojusi...
Todėl ši savaitė ne tik apie vandenį. Ji ir apie vaikystę, pilną nepakartojamų nuotykių su nuostabiais tėčiais :)