2015 m. sausio 24 d., šeštadienis

BANDYMAI



Kas kartą įsigijus kelis maišelius naujų glazūrų apima nenusakomas tyrinėtojo jausmas: kaip šios naujosios reaguos su mano jau turimomis, ką jos mėgsta, o ko ne...Su glazūromis  nėra taip paprasta, kaip su emalėmis. Vienos jų gali nepakęsti kaimynystės, kitos gi, priešingai, gali netikėtai išsiskleisti nenuspėjamais efektais, o trečios  nuo kažkokių nenusakomų laikymo sąlygų ( šalčio, laiko ar kt.) pakeičia savo spalvą kardinaliai .




Tai trapus bendruomeniškumo santykis, kuris be galo  spalvingas. Nepatiko kaimynė - raudona pajuodavo, o gal raudona per aitri , ėmė mėlyna ir iš blizgios patapo matine. Kartais gaunasi sustingusi košė makalošė, pliurza, ar gili juoduma. 
 Kiekvienas mažas molinis kvadratėlis paženklinamas, apie kiekvieną variantą iš anksto pagalvojama, visada sukeliu sau  intrigą - o kaip tas su šituo, na o šitas... Užrašų knygutės pilnos pavyzdžių, galimybių... kaip koks keramikos dievukas, tveriu mažus pasaulius...




Pirmą kartą susidūrus su glazūromis, gerokai nusivyliau, visų pirma, DIEVE, KAIP ILGAI REIKIA LAUKTI . Emaliavimas ant metalo gali užtrukti vos kelias minutes, o čia turi  iškentėti VISĄ AMŽINYBĘ - beveik visą parą.  Kartais mažus karoliukus iš krosnies šviečiančius traukdavau, neapsikentus tokio ilgumo... Laikui einant imi mokintis kantryyybės ( niekada iki galo ) . Rezultatą visada matuoju procentais, net nežinau kodėl. Pradžioje, atsimenu, 80% nepavykusių ir  20 % iš bėdos. Vėliau pusiausvyra keitėsi. Mano naudai :)  
 Visada lieka intriga , kaip jos liejasi pačiame karščiausiame etape, kaip jungiasi, kaip smenga, nyksta, ryšėja... 






Gera išsitraukti darbus, kai jie šilti. Kaip duona. Kažkodėl sukietėjęs žemės grumstelis man primena būtent ją.Ta akimirka, kai viską išsidėlioji ant stalo, kai gali justi besisklaidančią šilumą... Ji stebuklinga. Visada ranką pridedu, visada išglostau. Abiems tai kaip testas, nuosprendis. Viską kaip kokie dėstytojai apžiūrim, apčiupinėjam...
Pavykusius bandymus užrašau, kataloguoju. Kad žinočiau , kad galėčiau kur panaudoti.
 Kadaise ,amžiną atilsį, močiutės spintoje  išsitraukdavau jos čekiškus mezgimo žurnalus, kuriuose būdavo siūlų kuokštelių pavyzdžių, juos glostinėdavau it kokį žvėriuką. Jie man buvo tokie nenusakomai pasakiški- spalvos viena su kita derėjo, gražiai pereidavo iš šviesiausios iki tamsios. Dabar gi taip dėliuojuos, klijuoju, užrašau savo bandymus. Eilėm, puslapiais, aplankais. 








O tada jau visada turiu "po ranka" , kai reikia ką nors "nuspalvinti", kad ir pakabukus, auskariukus, adatines ar ką kita...













4 komentarai:

  1. Kokie nerealūs tie pusiau molinukai, pusiau veltinukai!!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Lina, čia adatinės, tiesą sakant labai nustebino, kaip gražiai molis su veltiniu dera :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Lina, tos adatinės tiosiog nuostabios! Ar dar turite tą su išsidrėbusiu besijuokiančiu zuikiu? Man jos labai reikia... :)

    AtsakytiPanaikinti